Apie mus Mūsų projektai Video reportažai Straipsniai Kontaktai Partneriai
Straipsniai / Tinkamiausias šildymo sistemos tipas

Produktų katalogas

Saulės kolektorių sistemos
Grindinio šildymo sistemos
Grindjuosčių sistemos
Šildymo sistemų renovacija
Katilinių įranga
Termostatai, reguliatoriai, valdikliai
Sistemų schemų pavyzdžiai
Namų projektai
Marijonų g. 31
Parodos
Straipsniai
Energinis efektyvumas
Tinkamiausias šildymo sistemos tipas
ŠILDYMO SISTEMŲ TIPAI - KURĮ PASIRINKTI?

2014-11-12
statyk. eu straipsnis

Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? O gal verta rinktis trečią galimybę ir vienvamzdę šildymo sistemą keisti į kolektorinę?
Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus? Į tai padėjo atsakyti Kauno technologijos universiteto (KTU) Pastatų energinių sistemų katedros vedėjas, docentas dr. Andrius Jurelionis bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Pastatų energetikos katedros docentas dr. Giedrius Šiupšinskas ir UAB „IMI Hydronic Engineering“ technikos direktorius Liutauras Rimkūnas.
Vienvamzdė sistema
Tai – dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. Jos populiarumą sovietiniais laikais greičiausiai lėmė pagrindinis privalumas – tokiai sistemai reikia mažiau vamzdyno, paprastesnis ir greitesnis jos montavimas.
„Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, – mano dr. A. Jurelionis.
Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau. Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti – mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja. Nauja vienvamzdė sistema, jei įrengta ir sureguliuota pagal projektą, veiks tinkamai.
Dr. G. Šiupšinskas sako, kad nors vienvamzdei sistemai modernizuoti nereikia didelių investicijų ir buto pertvarkos, geresnis sprendimas būtų ją perdaryti į dvivamzdę, kadangi tai užtikrintų šilumos paskirstymą pagal poreikį į kiekvieną butą.
KTU docentas pritarė: jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, – pažymėjo A. Jurelionis.
Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, gali veikti taip pat tvarkingai kaip ir dvivamzdė.
Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia – automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų. Tuo tarpu prie šildymo prietaiso, t. y. radiatoriaus, montuojami termostatiniai ventiliai leidžia gyventojams reguliuoti savo patalpų temperatūrą pagal poreikius.
„Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, – sakė A. Jurelionis.
L. Rimkūno teigimu, tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės. „Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, – įspėjo L. Rimkūnas.
Šilumnešio srautas per radiatorių daugiausia priklauso nuo apvadinio vamzdžio skersmens, jo sumontavimo vietos ir termostatinio vožtuvo pralaidumo.
Tam, kad būtų galima kontroliuoti ir palaikyti patalpose norimą temperatūrą, prie radiatorių montuojami dvieigiai didelio pralaidumo arba trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatinėmis galvomis. „IMI Hydronic Engineering“ technikos direktoriaus teigimu, pasirinkus dvieigius termostatinius vožtuvus, tampa sudėtinga parinkti ir sumontuoti tokio skersmens apvadinį vamzdį, kad susidarytų reikiamas pasipriešinimas. To nepadarius, vanduo tekės ten, kur jam lengviau, t. y. per apvadinį vamzdį, o ne per radiatorių. Dvieigiams termostatiniams vožtuvams atsidarant ir užsidarant, kinta bendras šilumnešio srautas stove, vadinasi, kinta ir pratekančio šilumnešio temperatūra radiatoriuose.
Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais. Žinoma, kuo didesnis sistemos pasipriešinimas, tuo siurblys naudoja daugiau elektros energijos.
Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai. Renkantis automatinius balansinius vožtuvus, reikėtų pasirūpinti, kad jie netrukdytų praplauti sistemą ir automatiškai nestabdytų srauto“, – patarė ekspertas.
„IMI Hydronic Engineering“ automatiniai srauto ribojimo vožtuvai turi unikalią srauto ribojimo dalies atjungimo galimybę, kad būtų galima lengvai praplauti sistemą. Net numatyta galimybė, patekus nešvarumams į vožtuvus, juos išplauti neišmontuojant iš sistemos.

VIENVAMZDĖS ŠILDYMO SISTEMOS MODERNIZAVIMAS
  
PRANAŠUMAI:
  • Nedidelės investicijos, nedaug statybos darbų kiekviename bute;
  • galima šilumos apskaita kiekvienam bute;
  • geresnis nei iki modernizacijos, šildymo sistemos stovų balansavimas, galimas atskirų stovų balansavimas.
TRŪKUMAI:
  • naudojant senos šildymo sistemos įrangą išlieka avarijos tikimybė;
  • tinkamai neišplovus šildymo sistemos, galima užteršti naują reguliavimo įrangą (termostatinius ir balansinius ventilius);
  • reguliuojant įrengtą termostatinį ventilį, keičiasi šilumnešio pasiskirstymas visame šildymo sistemos stove, todėl stovo balansiniai vožtuvai turi tiksliai sureaguoti į šiuos pokyčius;
  • šiek tiek didesnis šildymo sistemos šiluminis inertiškumas nei dvivamzdėje sistemoje.
  
Dvivamzdė sistema
Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne – kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, kadangi šiluma šiek tiek tolygiau pasiskirsto, šios sistemos balansavimo problema kiek sumažėja.
Esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga – reikėtų tik papildomo stovo. Bet ar verta?
„Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, – komentavo A. Jurelionis.
G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos – šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę – kolektorinę. Problema, pasak G. Šiupšinsko, yra tik ta, kad, įrenginėjant dvivamzdę sistemą, reikalinga šiokia tokia invazija į gyventojų butus: kadangi prisideda dar vienas vamzdis (stovas), lubose ir grindyse reikia gręžti skyles.
Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti – sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, – pabrėžė A. Jurelionis.
Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas. Ant stovų sumontuojami rankiniai arba dinaminiai balansiniai vožtuvai, dar vadinami slėgio skirtumo reguliatoriais, kuriais kiekviename stove sureguliuojami reikalingi srautai.
Balansavimui skirti vožtuvai, pasak L. Rimkūno, turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas. Sistemoje balansavimui skirti vožtuvai turi sudaryti kuo mažesnį pasipriešinimą (todėl dažniausiai jie turi įstrižą reguliavimo ašį), turėti kuo daugiau nustatymo padėčių, kad būtų galima tiksliau sureguliuoti šilumnešio srautus, ir kuo didesnį reguliavimo tikslumą.
„Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija – atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto – purvo skirtuvą“, – rekomendavo L. Rimkūnas.

Vienvamzdės sistemos keitimas dvivamzde
 
PRANAŠUMAI:
  •      didelis buto šildymo sistemos autonomiškumas, palyginti su visa kita pastato šildymo sistema;
  •      pakeičiami seni susidėvėję vamzdynai;
  •      gali būti panaudotos senų stovų vietos.
TRŪKUMAI:
  •      didesnės investicijos nei paliekant esamą vienvamzdę šildymo sistemą;
  •      didesnis statybos darbų poreikis kiekviename bute (dėl naujos sistemos  montavimo ir papildomo stovo atsiradimo).
Individuali apskaita
Tokia apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje. Taip pat jie nesudaro galimybės įvertinti šilumos nuostolių visuose vamzdynuose.
Visų pašnekovų nuomone, net ir senesnėse sistemose individualią šilumos apskaitą taikyti būtina.
„Galima ant tų pačių prietaisų montuoti šilumos daliklius, kurie leistų gyventojams išdalinti šilumą proporcingai. Vien dėl to gyventojai būtų suinteresuoti taupyti šilumą. Kai nėra daliklių, žinai, kad net ir laikydamas atdarą langą už šilumą sumokėsi lygiai tiek pat kiek visas namas. O jeigu yra individuali apskaita, žmonės pradeda elgtis protingai“, – komentavo A. Jurelionis.
 
 Kolektorinė sistema
Formaliai vertinant, kolektorinė sistema – taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai – pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje. Ši sistema gera ir tuo, kad, kuriame nors bute atjungus šildymo prietaisus, tai nesutrikdytų visos šildymo sistemos darbo.
Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Vienvamzdę arba dvivamzdę šildymo sistemą keičiant kolektorine, esami stovai pakeičiami naujais, nutiestais iki kolektorinės spintelės.
Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis. Jeigu vamzdynai bus klojami po butų grindimis, gali tekti jas ardyti, su kuo sutiktų ne visi gyventojai.
Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu – šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną. „Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, – paaiškino G. Šiupšinskas.
Minėtoji sistema naudojama pirmame saulės kolektorius įsirengusiame daugiabutyje Panevėžyje, Marijonų gatvėje, kuris buvo modernizuotas 2010–2011 metais.
L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, – komentavo L. Rimkūnas.
Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti. Kad sistema reikiamai subalansuota, turėtų patvirtinti balansavimo protokolas, kurį privalo užpildyti ir užsakovui pateikti darbus atlikusi įmonė.
Nepaisant to, kokio tipo šildymo sistema įrengta šilumos mazge, reikėtų numatyti ir pagrindinį balansinį vožtuvą, kuriuo nustatomas bendras sistemai reikalingas srautas, o cirkuliacinis siurblys suprogramuojamas dirbti reikiamu galingumu.
 
1. Kolektorius, įrengiamas kolektoriaus spintelėje
2. Šildymo prietaisas
3. Termostatinis ventilis
 
Vienvamzdės sistemos keitimas kolektorine
PRANAŠUMAI:
  •      didelis buto šildymo sistemos autonomiškumas, palyginti su visa kita pastato šildymo sistema;
  •      individuali kiekvieno buto šilumos sąnaudų apskaita, aiškiai matoma kiekvieno buto savininko;
  •      plačios galimybės individualiai reguliuoti mikroklimato (temperatūros) sąlygas kiekviename bute ir kambaryje atskirai;
  •      sumažėja stovų skaičius ir šilumos nuostoliai sistemoje;
  •      avarijos atveju paprasta atjungti butą nuo bendros sistemos, todėl šalinant avarijos priežastis nesutrikdomas visos šildymo sistemos darbas;
TRŪKUMAI:
  • reikalingos didelės investicijos, nes sistemos keičiamos iš esmės: butuose atsiranda vamzdynai, jungiantys kolektorių su visais šildymo prietaisais, be to, reikia įrengti naujus stovus butų kolektoriams;
  • būtina atlikti nemažai sistemos įrengimo darbų kiekviename bute.
  
  AR KEISTI RADIATORIUS?
Docento G. Šiupšinsko nuomone, svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją – perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti). Todėl, prieš pasirenkant šildymo sistemos modernizavimo variantą, būtina įvertinti esamą vamzdynų bei radiatorių būklę ir, jei jie nebus keičiami, juos išplauti.
„Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra jų viduje. Jeigu sistema buvo prižiūrima, plaunama, ir radiatoriai yra švarūs, sugebantys atlikti savo funkciją – atiduoti šilumą, tada galima juos palikti. Bet dabar yra gražesnių ir patogesnių radiatorių, kurie užima mažesnį plotą, nors atiduoda tą patį šilumos kiekį“, – sakė G. Šiupšinskas.
„Pertvarkant šildymo sistemą, radiatorius reikės demontuoti. Todėl tai būtų gera proga viską sutvarkyti vienu metu, kad nereikėtų po kokių penkerių metų keisti ir radiatorių“, – patarė A. Jurelionis.
Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų. „Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas – jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai – laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, – komentavo A. Jurelionis.
Esminis skirtumas yra tas, kad plieniniai gerokai pigesni.
 
AR KEISTI VAMZDYNUS?
 
Perdarinėjant sistemą iš vienos į kitą, vamzdynai bus keičiami neišvengiamai. Kitu atveju, ar, renovuojant esamą sistemą, keisti vamzdynus ar ne, A. Jurgelionio nuomone, priklausys nuo to, kas bus daroma su pačiu pastatu.
„Jeigu pastatas yra šiltinamas ir renovuojamas, tai šiek tiek keičia šilumos vartojimą butuose. Tada nereikia tokios galios prietaisų, kaip anksčiau, – užtenka mažesnio skersmens vamzdyno. Todėl palikti seną vamzdyną gal nebūtų geras variantas. Reikėtų sistemą pertvarkyti adaptuojant pagal naują projektą ir naujus poreikius“, – patarė mokslininkas.

AR PERTVARKYTI ŠILUMOS PUNKTĄ?
  
„Šilumos punktas turi būti automatizuotas, galintis reaguoti į aplinkos pokyčius ir būti nesudėtingai reguliuojamas. Jame turi būti plokštelinis šilumokaitis, kuris atskirtų lauko tinklų ir pastato šildymo sistemas vieną nuo kitos. Taip namo šildymo sistema būtų apsaugota nuo slėgio svyravimų lauko tinkluose ir būtų galima palaikyti mažesnį slėgį, tokiu būdu pailginant pastato šildymo sistemos eksploatavimo laiką. Moderni pastato šildymo sistema su automatiniu nepriklausomo jungimo šilumos punktu sudaro galimybę integruoti papildomą išorinį atsinaujinančiųjų išteklių šilumos šaltinį, pavyzdžiui, saulės kolektorių ar šilumos siurblį“, – paaiškino dr. G. Šiupšinskas.
Dr. A. Jurelionis priminė, kad šilumos punkto pertvarkymas nedaug priklauso nuo pasirinkto šildymo sistemos tipo – keistinas gali būti vos vienas kitas komponentas.
„Šilumos punktai daugumoje pastatų jau yra senokai pertvarkyti. Čia naudojami šilumokaičiai ir siurbliai. Tačiau jeigu pasikeičia visas pastato šilumos suvartojimas, šiek tiek kinta parametrai: gali sumažėti sistemai reikalingo vandens kiekis, galbūt šiek tiek pasikeisti temperatūros režimai. Jeigu punktas yra puikios būklės, manau, jį būtų galima kažkaip pritaikyti, jeigu vis dėlto jis senokas, tai reikėtų siurblius pakeisti šiuolaikiškesniais ir taupesniais. Galima pagalvoti ir apie šilumokaičių, kurie pastatams renkami pagal galią, pakeitimą“, – rekomendavo A. Jurelionis.
 
ŠILUMOS PUNKTŲ KIEKVIENAME BUTE ĮRENGIMAS
PRANAŠUMAI:
  •      didžiausias buto šildymo ir karšto vandentiekio sistemos autonomiškumas (galima šildytis ne šildymo sezono metu);
  •      individuali kiekvieno buto šilumos sąnaudų apskaita, aiškiai matoma kiekvieno buto savininko;
  •      plačios galimybės individualiai reguliuoti mikroklimato (temperatūros) sąlygas atskirai kiekviename bute ir kambaryje;
  •      sumažėja stovų skaičius ir šilumos nuostoliai sistemoje;
  •      avarijos atveju paprasta atjungti butą nuo bendros sistemos, todėl šalinant avarijos priežastis nebūtina sutrikdyti visos šildymo sistemos darbo.
TRŪKUMAI:
  •      susidaro didelės išlaidos, nes sistema keičiama iš esmės: butuose atsiranda vamzdynai, jungiantys kolektorių su visais šildymo prietaisais, be to, reikia įrengti naujus stovus butų kolektoriams;
  •      kiekviename bute būtina atlikti daug sistemos įrengimo darbų, reikia papildomos vietos šilumos punktui įrengti;
  •      dėl skirtingų buitinio šalto vandens savybių buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičio veikimo trukmė gali trumpėti.
Jei turite klausimų, rašykite mums
Dizainas: Puslapiai.eu. Svetainėje naudojama MegaTVS.